Pranas Vaičaitis ir Sintautai arba Sintautai ir Pranas Vaičaitis

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Vida Girininkienė
DATA: 2013-10

Pranas Vaičaitis ir Sintautai arba Sintautai ir Pranas Vaičaitis

Vida Girininkienė

Mažas miestelis lygumose dabar primena miestą. Šakių rajono savivaldybės Regioninės plėtros skyriaus vedėjo Vito Girdausko pastangomis, vykdant Europos Sąjungos finansuotus projektus, restauruotas senosios mokyklos pastatas, sutvarkyta miestelio aikštė. Kartu su Lenkija rengiant bend­radarbiavimo per sieną programos finansuojamą projektą „Sintautai–Goldap 2″ buvo organizuojami dailininkų ir skulptorių plenerai, kurių dalyviai Sintautuose paliko savo sukurtų medžio ir akmens skulptūrų. Šio projekto lėšomis įrengtas Sintautų kultūrinis–rekreacinis parkas. Miestelio centras pasipuošė vakarais užsižiebiančiu muzikiniu fontanu, kurio nė Šakiai neturi. Taigi Sintautų miestelis panašėja į didmiestį, tik kad tų besilankančiųjų minėtame parke ar riedutininkų aikštelėje kol kas nėra gausu. Visai kitas klausimas, ar išlaikomas miestelio istoriškumas, ar puoselėjama gamta, ar apskritai mažam miesteliui to reikia, bet, matant aplinkui gerokai skurdesnes vietoves, galima manyti: o kodėl gi ne?
Tokiame tad mažame-dideliame miestelyje rugsėjo 21 dieną, šeštadienį, iškilo solidus paminklas poetui Pranui Vaičaičiui. Paminklo įrengimas, o ir pats paminklas tarp sintautiečių sukėlė nemažai diskusijų, kilo ginčų ir nesutarimų. Nuo projekto pradžios pakitęs paminklo vaizdas, o ir jo prasmė, verčia dar kartą apmąstyti jauno poeto gyvenimo kelią ir jo atminimą tiek Sintautuose, tiek ir visoje Lietuvoje. Juolab kad mokyklų programose šiam poetui nedaug palikta vietos, tad jo vardas netolimoje ateityje gali būti pamirštas.

Tėviškė

Pranas Vaičaitis gimė 1876 m. vasario 10 dieną prie Pentos prigludusiame Santakų kaime, šalia Sintautų. Į dabartinę gyvenamąją vietą jo tėvai Juozas ir Marijona (Urbaitytė) Vaičaičiai galėjo persikelti iki 1880 metų, kai kaimas baigė skirstytis į vienkiemius¹. Vadinasi, mažajam Pranukui tuomet buvo ketveri metukai. Iš dviejų pusių sodybą juosė alksniais apžėlusi Penta su aukštais krantais. Už Sintautų Pentos – medžiuose paskendusios kapinaitės, kaip sakoma, viskas šalia. Pasakojama, jog Vaičaičiai naujojoje vietoje pirmiausia prisisodino medžių ir užveisė sodelį, kuriame vyšnių plotas buvo didžiausias. Vėliau, matyt, tą įprotį perėmė vaikai, ypač Pranukas, pasodinęs „aržuolaitį” ir jį apdainavęs savo eilėse.
Vaičaičių gryčia buvusi nedidelė, tik keturi kambariukai. Geresniame kambaryje buvo slaugomas poeto motinos patėvis Juozas Vaiciekauskas, o kituose kambariuose gyveno patys Vaičaičiai. Pas juos prabangos nebuvę, netgi gryčia buvusi be grindų. Pranas, paaugęs, gyvendavęs iš rundinių medžių pastatytoje klėtyje. Tėvas – linksmas, mėgėjas išgerti, mama –­ ligota, tai gal dar ir tai jautrų vaiką skatino greitai subręsti ir anksti, visai ne vaikiškai spręsti socialines problemas. Poeto mama Marijona buvusi geros širdies, jautri, mokėjusi daug pasakų ir jas sekdavusi mažajam Pranukui. Ypač dažnai – „Seku seku pasaką”. Iš čia ir poeto slapyvardis Sekupasaka (kiti modifikuoti variantai – Pranciškus Sekupasaka, Pr. Sekupasakas, Pr. Sekupasaką, P. Sekupasaką), kilęs iš pagarbos motinai.
Kiek toliau nuo namų augusios jo paties pasodintos eglaitės. Pranas turėjo nusipirkęs birbynaitę (fleitą) ir laukuose, ir klėtyje su ja grodavęs įvairias melodijas.
Po poeto mirties 1901 m. rugsėjo 2 dieną, netrukus, 1902 m. sausio 7 d., užgeso ir mamos gyvybė. Poeto tėvas gyveno su sūnaus Jono šeima, jis mirė 1916 m., būdamas 77 metų. Abu palaidoti šalia sūnaus Sintautų kapinėse.
Jauniausias poeto brolis Juozas (1881–1961) baigė Seinų kunigų seminariją, 1905 m. buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Šilavotą (Prienų r.). Čia jis 1910 m. parašė atsiminimus apie brolį poetą. Vėliau jis buvo vikaru Sintautuose, o nuo 1922 m. iki mirties klebonavo Gríškabūdyje.
Jonas Vaičaitis (1878–1937), vidurinysis Vaičaičių sūnus, baigęs Sintautų pradžios mokyklą, ketverius metus tarnavo caro kariuomenėje. Paveldėjęs tėvų ūkį, jis jį pavyzdingai tvarkė. Brolio Juozo ir žmonos Onos Radušytės giminių remiamas, jis apie 1911–1912 m. pastatė sodyboje naują raudonų plytų namą, užsodino didelį sodą, perstatė klėtelę. Senoji medinė troba su šiaudiniu stogu buvo nugriauta 1913 m. ir iš jos rąstų pastatyta vadinamoji bulvinė (statinys daržovėms laikyti). Po Jono mirties sodybą paveldėjo sūnūs Pranas ir Juozas. Tačiau baigiantis karui, 1945 m. sovietų valdžia Vaičaičius iš sodybos iškeldino. Čia įsikūrė NKVD, vėliau – Mašinų–traktorių stoties kontora. Tada buvo iškirstos sodybą juosusios eglės ir maumedžių giraitė, nugriauta bulvinė ir kluonas.
Poeto sūnėnas Pranas Vaičaitis (1911–1986) 1946 m. buvo areštuotas neva už agitaciją prieš bolševikų santvarką. 1950 m. sugrįžęs iš Chabarovsko krašto apsigyveno gretimame Voverių kaime.
Juozas Vaičaitis (1917–2000) 1945 m. baigęs elektrotechnikos mokslus Kauno universitete, buvo areštuotas, apkaltintas agitacija prieš sovietų valdžią ir nuteistas dešimčiai metų. Sėdėjo kalėjime, vėliau bausmę atliko Magadano lageryje. Kai po reabilitacijos 1960 m. su šeima grįžo į Lietuvą, tėviškėje vietos nebebuvo, valdžia čia buvo apgyvendinusi kitas šeimas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m. jis susigrąžino gimtąją sodybą ir stengėsi suteikti jai ankstesnį grožį. Po jo mirties sodybą globoja jo žmona Salomėja ir dukra Rūta. Ypač daug dėmesio sodybai skiria Rūta Vaičaitytė, ekonomistė, gyvenanti Vilniuje. Ji sako: „Iš tėčio perėmiau ryžtą išsaugoti sodybą vaikams ir anūkams ir išsaugoti atmintį, kad šioje sodyboje gyveno ir kūrė jaunas poetas Pranas Vaičaitis. Po tėtės mirties praėjus jau 10 metų, manau, šis siekis sėkmingai įgyvendinamas. Sodyboje gyvena Vaičaičiai. Gyvenamame name įrengtas Poeto atminimo kambarys. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens mes priimame lankytojus, atvažiuojančius susipažinti su poeto gimtine Sintautuose. Išaugęs miestelis apglėbė ir dalį Santakų kaimo su Vaičaičių sodyba.”

Poeto likimas

Pranas Vaičaitis lankė Sintautų pradžios mokyklą, Marijampolės gimnaziją. Peterburgo universitete baigė teisės mokslų studijas. Ten, Peterburge, Eduardo Volterio ir Pranaičių šeimos įtakoje, subrendo jo literatūrinis talentas. O šalia ir meilė Julijai Pranaitytei, tuo metu Peterburgo šv. Kotrynos gimnazijos moksleivei.
Tačiau labiausiai įkvėpimas ateidavo namuose, tėviškėje. Literatūroje teigiama, jog ankstesnis jo kūrinių likimas nežinomas.
2008 m. name Dionizo Poškos gatvėje, Kaune, suradus pirmojo tautinio lietuvių laikraščio „Auszra” archyvą, pasipildė ir Prano Vaičaičio palikimas. XIX a. Martynui Jankui adresuotuose laiškuose rasti galbūt pirmieji P.Vaičaičio eilėraščių rankraščiai. 2011 m. Vilniaus universiteto leidykla išleido leidinį „Auszros archyvas. Martyno Jankaus rinkinys”². Rengiant leidinį, buvo aptiktas 24 puslapių siūlu suvertas rankraščių sąsiuvinis. Jame rasti keturi eilėraščiai: „Pavasaris Sintautuose 1882 m.”, „Smertis mažo”, „Tėviškė” ir vienas ketureilis be pavadinimo. Sąsiuvinyje buvo ir prozos kūrinėlis „Naktis priesz Kalėdas” – Nikolajaus Gogolio apysakos „Kalėdų naktis” laisvas sutrumpintas vertimas. Sąsiuvinis, kaip ir kiti archyvo rankraščiai, buvo sužalotas, kraštai nutrupėję, tekstai išblukę, eilėraščio „Tėviškė” dalies teksto nelikę. Tačiau šio eilėraščio išlikusios įskaitomos eilutės (Kas smagesnis už Sintautėlius – kaimelėli / Kur manoji stubužėli mano nameliu) leido manyti, kad taip galėjo rašyti tik Pranas Vaičaitis. Abejones sukėlė eilėraščių parašymo data – 1883 metai³. Ar galėjo septynerių metų vaikas taip eiliuoti? Nors P. Vaičaitis prieš mokyklą jau dvejus metus buvo mokęsis pas Sintautų daraktorių vokietį Piklerį, tačiau rašysena rodė, kad tai jau gimnazisto braižas. Galbūt vaiko parašytos eilės buvo surinktos ir perrašytos daug vėliau, ne vienu prisėdimu. Galėjo tai būti apie 1890–1891 metus, nes tame sąsiuvinyje rastą vertimą „Naktis priesz Kalėdas” M. Jankus išspausdino 1892 m. Be to, kad eilės buvo rašytos per ilgą laiką, liudija eilėraščio „Tėviškė” rašysena, nes eilėraštis jau sukirčiuotas⁴.
Eilėraščio „Tėviškė” eilutė Svetims kampas dėl manes teipogi labai gers liudytų, jog eilėraštis rašytas besimokant gimnazijoje. Šio eilėraščio pabaiga (Idant nėr geriau, kaip kur asz mažas užaugau. / Kas smagesnis už Sintautėlius – kaimelėlį,? / Kur manoji stubužėli mano nameliu) liudija, pasak Alberto Zalatoriaus, dvi glaudžiai susipynusias ir kartu „tokių skirtingų interpretacijų įgijusias sąvokas – tėviškė ir tėvynė”⁵.
Tačiau Tėvynę, kurioje yra visa, kas didinga, kuri leidžia save išbandyti, pajusti savo vertę, kurioje yra praeitis, dabartis ir ateitis⁶, jis savo posmuose apdainavo kiek vėliau.
Patys pirmieji P. Vaičaičio eilėraščiai periodinėje spaudoje išspausdinti 1896 metais. Žurnale „Varpas” buvo publikuoti trys P. Vaičaičio eilėraščiai: „Kad pažinti miestą blogą…”. „Pūskit vėjai, pūskit šiaurūs…” ir „Vargdienėlis”. Visa P. Vaičaičio kūryba buvo išspausdinta 1897–1902 m. Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė lietuvninkų” (Nr. 33 – 49) bendru pavadinimu ( išskyrus nr. 44) „Eilės Pranciškaus Sekupasakos”.
Prano Vaičaičio mirtis nebuvo netikėta. Poetas sunkiai sirgo džiova ir vilties pasveikti nebuvo. Poeto laidotuvių rūpesčius prisiėmęs Saliamonas Banaitis sukvietė gimines ir kaimynus, draugus iš Peterburgo. Fotografas lietuvis Radzevičius padarė nuotrauką, kuri išplito vėliau kaip atvirukas, 1911 m. dideliu tiražu išleistas Onos Vitkauskytės knygyne Kaune.
Mirus P. Vaičaičiui, „Vienybėje lietuvninkų” be autorystės paskelbtas nekrologas⁷, kuris 1961 m. publikuotas J. Mačio-Kėkšto „Raštuose”⁸. Tai vienas pirmųjų nekrologų lietuvių periodikoje. J. Mačio-Kėkšto autoryste abejojama, nes J. Mačys-Kėkštas poeto nepažinojęs ir tai paskelbė jam skirto eilėraščio posmelyje (Brolau nepažįstams! iš tolimo krašto). Tačiau, kaip teigia Prano Vaičaičio biografas Zenius Šileris, „tiek Pranas, tiek ir Jonas Mačys lankydavęsi Jonučiuose pas žinomą Kauno gubernijos teisininką Andrių Keturakį (apie 1860–1911), kurio gražiame, ligi mūsų dienų išlikusiame ūkyje galėjo susitikti, kaip, beje, ir su ten besilankiusiais Jonu Basanavičiumi bei kai kuriais knygnešiais. Tačiau daugelio dalykų, ypač susietų su laidotuvių realijomis, Amerikoje tuomet gyvenęs J. Mačys-Kėkštas negalėjo žinoti”⁹.
Z. Šileris nekrologo autoriumi laiko buvusį „Vienybės lietuvninkų” redaktorių Joną Kauną, negalėjusį nurodyti nekrologe savo pavardės, nes buvo žandarų įtariamas, kad platina atsišaukimus. Tačiau tame pačiame laikraštyje Kėkšto slapyvardžiu paskelbtas ir eilėraštis poeto mirties proga „Pranciškui Vaičaičiui (Sekupasakai)”. Ir nekrologe, ir eilėraštyje dėl ankstyvos poeto mirties, suprantama, netiesiogiai kaltinamas tėvas. Šis konfliktas buvo išgarsintas ir kartotas ne vienoje publikacijoje.
Ir nekrologas, ir J. Mačio-Kėkšto eilėraštis Pranciškui Vaičaičiui (Sekupasakai) yra labai poetiški, jautrūs. J. Mačys-Kėkštas, poetas, pirmasis, dar iki jo eilėraščių rinkinio išleidimo, pripažino Prano Vaičaičio talentą, jo poezijos prasmę ir savarankišką jo eilių gyvenimą, prilygstantį „laurų nevystančiam lapui”. Jis žavisi poeto grožio pasauliu, estetika: Parnaso dievaitės tave numylėjo, / Tau paslaptis savo atskleido gamta; / Tau srovės ir girios meilingai šnabždėjo / Kur eina, ko trokšta godi žmonija. / Ir tu, Aukštadvasi, mokėjai pažinti / Ir kalbą gamtos, ir žmonių troškimus! / Giesmių vainikėlį mokėjai supinti, / Kur viešpats aukščiausias –­ gamta ir žmogus!
J. Mačys-Kėkštas rūpinosi pirmosios P. Vaičaičio poezijos knygos rengimu. Tačiau jis pats 1902 m. mirė. Tolesniu P. Vaičaičio knygos leidimu rūpinosi Pranas Matulaitis, tuo metu dirbęs antruoju „Vienybės lietuvninkų” redaktoriumi. Manoma, kad būtent jis galėjo parašyti įžanginį straipsnį pirmajam P. Vaičaičio eilių rinkiniui „Eilės Pranciškaus Vaičaičio (Sekupasakos)”, išleisto Amerikoje 1903 metais. Tačiau neatmetama, kad šios įžangos autoriumi galėjo būti ir J. Mačys-Kėkštas.¹⁰

Atminimo įamžinimas

Paminklas poetui Pranui Vaičaičiui ir Knygai Sintautuose (skulpt. J. Šlivinskas). G. Jokūbaičio nuotrauka

Prano Vaičaičio draugijos rūpesčiu, 1996 m. pavasarį, poeto 120-mečio proga, sodyboje pastatytas medinis pamink­las. Tai jauno skulptoriaus Kęstučio Krasausko bakalauro darbas, kuriame vaizduojamas kiek senstelėjęs pavargęs poetas su knyga rankose. Kaip jau buvo minėta, monumentalus paminklas Sintautų miestelio aikštėje, šalia atstatytos senosios pradžios mokyklos, iškilo šiemet rugsėjo 21 dieną.
Tądien miestelio aikštėje susibūrė daug žmonių. Prieš tai buvo aplankytas Prano Vaičaičio kapas (paminklas S. Banaičio pastangomis iškaltas Kaune ir pastatytas 1902 m. rugsėjo 12 dieną, minint pirmąsias poeto mirties metines), Sintautų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje išklausytos Šv. Mišios, kurias aukojo J E vyskupas Juozas Žemaitis. Paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo ir tautiniais rūbais pasipuošę Sintautų kultūros centro ansambliai „Mozaika” ir „Santaka”. Atvyko atstovai iš Lietuvos Kultūros ir Švietimo ir mokslo ministerijų, visas autobusas iš Vilniaus su XXVII knygos mėgėjų draugija, kitais visuomenininkais, Kauno keliautojų kultūros klubo „Ąžuolynas” grupė, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyrius. Kaip visada, daug matytų veidų, daug pažįstamų. Renkasi Lietuva į mažą Suvalkijos miestelį, vadinasi, to dar reikia. Po tautiškos giesmės paminklo poetui Pranui Vaičaičiui fondo pirmininkas Vidmantas Staniulis ir Šakių rajono meras Juozas Bertašius perkerta juostelę, paminką pašventina J E vyskupas J. Žemaitis ir jis tampa visų: Sintautų ir Lietuvos.
Sintautiškiai ir tie, kurie sekė ir domėjosi P. Vaičaičio atminimo įamžinimu (beje, tai jau trečias bandymas steigti P. Vaičaičio fondą paminklui statyti), pamatė kitą, nei seniau visuomenei svarstyti pateiktą, paminklo variantą: ne raudonos spalvos dvi šalia sudėtas granito plokštes su tautiška juostele, bet pilkos spalvos, su reljefais ir vyčiu. Granito plokštės nebepriminė lygiai atverstų knygos lapų, o du atskirus pakreiptai sudėtus lapus. Po poe­to pavarde parašytos jo gimimo ir mirties datos priminė antkapinį paminklą. Tačiau labiausiai nustebino pats įrašas ant paminklo, eilutės iš jo chrestomatinio eilėraščio „Yra šalis, kur upės teka…”. Po šio eilėraščio pirmųjų keturių eilučių, be jokios nuorodos praleista dar 10, o toliau iškaltos dvi eilutės: „Šalis ta Lietuva vadinas – / Bet aš neilgai ten buvau…” Argi šiuo atveju „buvimas” yra esminis dalykas? Juk poetas lieka, tai, vadinasi, jis yra, o ne buvo? Ar galima taip beatodairiškai trumpinti tekstus?
Paminklo skulptorius kaunietis Juozas Šlivinskas savo kūrinį įvardijo kaip paminklą Poetui ir Knygai. Suprantama, bet kuris poetas gali būti tapatinamas su knyga, nors, kaip matome, P. Vaičaitis buvo spausdinamas, suprastas ir įvertintas dar iki knygos išleidimo. Ko gero, ir vieta paminklui pasirinkta ne pati geriausia, jam trūksta erdvės. Po paminklo atidarymo Sintautų seniūnas, bendruomenės pirmininkas ir aktyvesni jos nariai aptarė įvairius aikštės sutvarkymo ir jos apželdinimo variantus, kai kurias pataisas pačiame paminkle, todėl, galima sakyti, darbai bus tęsiami kūrybiškai. Čia reikėtų padėkoti V. Staniuliui ir jo komandai už triūsą renkant pinigus ir organizuojant darbus, kurie nebuvo tokie paprasti ir lengvi. Na, o sintautiečiai jau pačią pirmąją dieną pradėjo paminklą „prisijaukinti”.

Vietoje pabaigos

Po kelių dienų apėjau visas vietas, susijusias su P. Vaičaičiu: nuo paminklo iki tėviškės. Sakysim, vedu ekskursiją. Nuo miestelio centro iki kapinių, pro Pentą iki tėviškės. Nevalyta, ištiesinta dumblų prižėlusi, pažaliavusi Penta iš vienos pusės, šalia rodyklės į P. Vaičaičio tėviškę, o iš kitos pusės – patvenkta, virtusi ežeru. Kitoje pusėje, šalia įmonės UAB „MediResta”, rengiama mašinų stovėjimo aikštelė. Atsitiktinai aplinkui suaugę medžiai ir bendra netvarka nebeprimena tos harmoningos idilijos ir darnos, kurią matė poetas. Suprantama, po vieną niekas čia nevaikščioja, bet, galvojant apie perspektyvą, tokia poetizuota ekskursija būtų galima ir, manau, būtų įdomi. P. Vaičaičio eilės apie darbą Tėvynei ir Tėvynėje aktualios ir šiandien. Taigi paminklą sintautiškiai prisijaukins, bet ar bus prisijaukinta ir prie istorinės tikrovės sugrąžinta aplinka, tai jau kitas klausimas. Ar iš tikrųjų į Sintautus sugrįš Pranas Vaičaitis, Antanas Tatarė ir kiti juos garsinę žmonės? Ar atsiras jiems vietos ne tik gatvių pavadinimuose, šviesios atminties mokytojos Marijos Puodžiukaitienės įrengtame Sintautų mokyklos muziejuje, Vaičaičio tėviškėje ir senojoje Sintautų bažnytėlėje įrengtose  ekspozicijose, bet ir širdyse? Ar P. Vaičaičio sodintas ąžuolas taps visų? Ar Sintautų pagrindinė mokykla bus pavadinta poeto vardu? Ar bus leidžiama Prano Vaičaičio kūryba? Ar ji bus verčiama į kitas kalbas? Tuomet ir paminklas šalia senosios mokyklos įgis kitą prasmę ir nebereikės galvoti, matosi ar nesimato nuo kelio pavardė ant šio monumento gražių plokščių.

¹ Vaičiūnas K. „Sintautų valsčiaus kaimai senuosiuose žemėlapiuose”, in: Sintautai, 1 d., vyr. redaktorė V. Girininkienė. – Vilnius, 2013, 225 p.
² „Auszros” archyvas: Martyno Jankaus rinkinys, sudarė ir parengė D. Kaunas ir A. Matijošienė. – Vilnius, 2011, 492 p.
³ Matijošienė A. „Pirmieji Prano Vaičaičio rankraščiai”, in: Sintautai, 2 dalis, vyr redaktorė V. Girininkienė, Vilnius, 2013, p. 2184.
⁴ Ibid.
⁵ Zalatorius A. „Poeto dalia ir dainos”, in: Pranas Vaičaitis, sudarė Z. Šileris, A. Zalatorius. –­ Vilnius, 1996, p. 19.
⁶ Ibid.
⁷ Vienybė lietuvninkų, 1901, Nr. 42.
⁸ Mačys-Kėkštas J. Raštai. – Vilnius, 1961, p. 263–265.
⁹ Šileris Z. Pranas Vaičaitis: epocha, gyvenimas, kūryba. – Marijampolė, 2001, p. 151, 152.
¹⁰ Girininkienė V. „Poeto Prano Vaičaičio atminimui”, in: Sintautai, 2 d., p. 2198.