ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Recenzijos
AUTORIUS: Elena Baliutytė
DATA: 2012-03
Antanas A. Jonynas,
Kambarys: Eilėraščiai,
Vilnius: Tyto alba, 2011, 62 p., 1000 egz., iliustr.
Dailininkas Tomas Mrazauskas
Pernai pasirodžiusią naujausią Antano A. Jonyno knygą Kambarys (2011) nuo ankstesniosios, sonetų vainiko Paskutinės dienos Itakėje (2007), skiria keleri metai. Per juos jis dar parengė dvi savo poezijos rinktines: Ošiantis peizažas (2007) ir Sentimentalus romansas (2009). Taigi nepaisant to, kad Jonynas ir naujame rinkinyje prisimena sonetų vainiko „senstančio poeto“ motyvą, savo knyga jį vėl talentingai paneigia. Patrauklus Jonyno poezijos bruožas, kad ji natūraliai „sensta“ ir keičiasi kartu su autoriumi: nuo melodingos pirmųjų rinkinių melancholijos prie atviro dramatizmo, tokio ryškaus rinkinyje Lapkričio atkrytis (2003), iki skepsio, ironijos ir meditacijos naujajame Kambaryje. Bet Jonynas „nesensta“, t. y. poetinio kalbėjimo forma nelieka savo šlovės laikuose (praėjusio amžiaus devintas dešimtmetis): naujajame rinkinyje poetinė kalba mažiau ornamentuota, tiesiogiškesnė, lakoniškesnė; metaforos meistras dabar dažniau kliaujasi pasakojimu, kaip ir jaunesni jo kolegos. Pagal šias tendencijas ji visiškai įsirašo į dabartinį poezijos procesą. Tokiai kaitos krypčiai turbūt turi įtakos ir platesni šiuolaikinės europinės poezijos kontekstai, kuriuose autorius taip pat natūraliai dalyvauja – ir savo verstinėmis knygomis (vokiečių kalba: Mohnasche = Aguonų pelenai, 2002; anglų kalba: Laiko inkliuzai = Inclusions in time, 2002), ir bendrais renginiais, ir kūrybinėmis stažuotėmis. Nors Jonynas yra pirmiausia vidinės, belaikės tikrovės poetas, bet šioje knygoje esama kūrinių su ryškesniais dabarties laiko ženklais (įstrigusios eilutės iš rinkinio Lapkričio atkrytis: „gyvenimas pilnas tikrovės / kaip kibiras šiekštų ir srutų […]“, p. 8): ironizuojami naujieji literatūrinio gyvenimo ritualai („Poetų kongresas“), literatų bohema („Didysis penktadienis“), bet tai nėra gerieji knygos tekstai. Kur kas įdomesnis „šiuolaikiškojo“ tipo eilėraštis „Neįmanomybės zona“, išsiskiriantis savo grafine forma, struktūros tikslingumu, epinio, detalaus, empiriško pasakojimo būdu, rafinuotai instrumentuotais garsiniais sąskambiais:
Piemenaiti eifelio bokšte kuris gano klusniai mykiančius tiltus
šimtametis gijomas tarytum rožančių kartoja žodžius kurie dar šimtąkart išsipildys
pro aušros vartus įeinu į viduramžių tvaiko pritvinkusį dvidešimt pirmąjį amžių
filharmonijos smuikų garsai byra ant automobilių sparnų susiglamžiusių
desperatiškai mostaguoja sparnais aptrupėjusios vaistinių gulbės
nei kalbų gausa nei peilis kūno mėsoj jų nebeapstulbins
kasdienybės ore keistenybė tokia įprasta kad dėl nieko nieks nenustemba
tik virš miesto deganti saulė amžina kaip šventoji žvaigždė šešiakampė (p. 49)
Ne viename eilėraštyje įrašyti įvairių Europos vietų pavadinimai (Bodeno ežeras, Mersburgas, Lozana, Zagrebas, Varšuva) taip pat kalba apie šiuolaikinio kūrybos proceso ypatumus: jeigu Jonynas nurodytų eilėraščio sukūrimo vietą, turbūt nemaža dalis jų būtų parašyti ne Lietuvoje. Nors Jonyno poezijai tai nėra itin svarbus momentas, bet tam tikrą atspalvį tekstams suteikia. Man rodos, kitos erdvės ženklų turinčiuose tekstuose lyrinis subjektas dažniau užima pasyvią, stebėtojo poziciją, juose stipresnis nerealybės, beprasmybės pojūtis. Apibendrintai kalbant, vienatvės būsena, viena iš būdingųjų poeto kūrybos motyvų, šiuose eilėraščiuose tampa dar intensyvesnė. Svetimkalbėje naktyje (p. 51) ar nesuprantama kalba slėnyje išsidriekusiame mieste (p. 10) lyrinis subjektas aštriau jaučia betikslį laiko tiksėjimą, reaguodamas į tai su jonyniška ironija („Zagrebas“). Pirmasis rinkinio eilėraštis „Lietus“, kuris, galima sakyti, konceptualizuoja rinkinį ir duoda toną kitų tekstų skaitymui, gali būti pavyzdžiu ir naujojo poetinio pasakojimo, ir naujosios pasakojimo vietos, ir su tuo susijusių vaizduotės ypatumų:
Tykšta ant balkono turėklo lietus
monotoniškai lyg iš pareigos
jau ir taip neramu
o kas ketvirtį ima skalambyti varpas
pamažu naudotų detalių sandėliu virsta
mano eilėraščių dirbtuvė
pusę dienos kapstaisi
kol randi dar veikiantį rimą
kas iš to alyva suteptą
kvailiui iškištum kaip naują
bet važiuos netoli kol firma dar klesti
vertėtų ją uždaryti visi sakytų kaip gaila (p. 9)
Ne vienas dabartinis poetas kūrybos procesą yra apibūdinęs kitos sferos vaizdiniais. Šiuo atveju eilėraščio kūrimo efektingas palyginimas su technikos remonto dirbtuvėmis yra tik vienas pasakojimo fragmentas, tiksliai įvardijantis antroje dalyje tęsiamą kūrybinio nuovargio, nerimo būseną, kuri čia sukonkretėja iki vienišumo pojūčio: „pasivaideno kieme šulinys / iš kur jis čia po migdolais ir abrikosais […]“ (p. 9); toliau vaizduotėje atsiranda trys galingi beržai, atrodantys „ne vietoje o vis tiek efektingai“. Nors gamtos vaizdas Jonyno poezijoje paprastai yra būsenos vaizdas, bet, kreipiant dėmesį, sakykime, į eilėraščiuose minimų medžių rūšį, su kukmedžiais, platanais, migdolais, abrikosais, vartojimo dažnumu čia galėtų konkuruoti nebent Lietuvos pušis. Eilėraštis baigiasi gyvenimą sumuojančia refleksija, kuri vėl tiksliai įvaizdijama išplėtotu palyginimu: „pasiimi taip savo gyvenimą / ir vartai kaip monetą tarp pirštų / apsitrynusi kiek bet dar turėtų galioti […]“ (p. 9); eilėraštis, prasidėjęs neramumu, baigiasi siekiamos ramybės vertės iškėlimu.
Kitame eilėraštyje, kur kalbama apie ankstesnius laikus, lyrinis subjektas sako, kad anuomet gyveno „bijodamas ramybės, ne mirties“ (p. 38). Galima sakyti, kad daugumoje naujosios knygos tekstų vyraujanti būsena yra nerimas, netikrumas, neapibrėžtumas. „Kas esu šitame kambary / šiam mieste šiam pasauly / […]“ (p. 48), – tokiu klausimu prasideda eilėraštis „Miegančioji gražuolė“; galima sakyti, kad šis klausimas, ištartas ar ne, vienaip ar kitaip keliamas visoje knygoje. Tai, žinoma, susiję su paaštrėjusiu lyrinio subjekto laiko pojūčiu, kuris kaip savarankiškas motyvas pasirodo dažname rinkinio eilėraštyje („Laiko baladė“, „Ten saulėlydžio vilnys“). Turint omenyje eilėraštį „Kambarys“, kurio vardu pavadintas ir pats rinkinys, galima teigti, kad esama ir atsakymo, ir sąlygiškos ramybės.
Autoriaus meistriškumas ir gyvenimo patirtis šioje knygoje sudaro klasikai būdingos harmonijos sąjungą. Kita vertus, toji sąjunga įvairiuose lygmenyse poeto yra neretai sąmoningai trikdoma, ir tai eilėraščiui suteikia gyvybės, tikrumo, individualumo. Tai pasakytina ir apie minėtuosius kamerinės, „kambario“ erdvės eilėraščius, ir apie jonyniškuosius egzistencijos peizažus. Klasikinės metaforos (gyvenimo – kelionės, žmogaus – keleivio paralelės) knygos tekstuose įgauna naują, kartais ironišką perspektyvą, o romantinis, abstraktaus liūdesio piešinys gali nelauktai persimainyti į socialinės tikrovės vaizdelį ir pakrypti egzistencinės ironijos pusėn. Eilėraštis „Keleivio liūdesys“ yra tarsi perkeistas sonetas: du ketureiliai, du trieiliai, tik jų išdėstymo tvarka kita: ketureiliai gaubia trieilius, o pastaruosius jungia įdomus instrumentacinis rimas (ąsa / nes a)), dar labiau išryškėjantis pabrėžtinai „ydingų“ rimų fone. Po romantiškai poetiško vakaro vaizdo (nors kitos stilistikos tonas jau pasigirsta su žodžių junginiu „priplėkęs oras“) prasideda nupoetintas, „realistinis“ pasakojimas, pasibaigiantis nelinksma keleivio galimybių analize (a, b), kurių dalykiškas konstatavimas primena radauskiškos ironijos įspūdį.
Senas vakaras gaubias besvore
besileidžiančios saulės skraiste
iš priplėkusio rudenio oro
pasirodo keleivio lazda
cementinis trupantis slenkstis
sutrūnijęs rentinio dangtis
ir puodelis nulaužta ąsa
kiaurą naktį užmigti jis stengsis
nors žinos kad neverta nė stengtis
nes kažkas pasistengė nes a)
jis išeis iš ryto palikęs
šuliny uždarytas žvaigždes
b) nudobs jį kely užpuolikas
ir sušnypštusios žvaigždės užges (p. 28)
„Kelionės dainoje“ kuriamas simbolinis siužetas apie žemiškąjį laikinumą (viešbutis) ir laukiančią nežinomybę. Kaip tai papasakota? Eilėraščio situaciją galima suprasti kaip į kapines važiuojančią laidotuvių procesiją. Pirmuose dvieiliuose slenkantys pro šalį vaizdai atrodo niekuo neypatingi, išskyrus tai, kad jie atsiradę iš pasakotojo miego; trečioje strofoje pasirodo būgnininko ir sargo figūros, o po to – iš visai kitos, autonomiškos erdvės – vizija: „eidavo ežeru būna žmogus / eina artyn ir mažėja // kol galiausiai tarp švendrų išnyksta“ (p. 21). Neveikiančius materialiojo pasaulio dėsnius atitinka sintaksiškai sutrikdyta, nesuderintų laikų kalba („eidavo ežeru būna žmogus“); ši vieta yra išskirta ir eilėraščio struktūroje: strofą čia sudaro viena eilutė. Ir eilėraštis „Dievo brydės švendruose“, prasidėjęs realistiniu ežero vaizdu, antroje strofoje pereina į simbolinį kalbos kodą ir baigiasi besidvilypuojančiu, tekste įšaknytu vaizdu, meistriškai instrumentuotu jonynišku minoru: „šiapus sugrubusios valtyse / blyškios žvejų figūros / ežero lęšio sumažintos / ir beveik neįžiūrimos“ (p. 23).
Jonynas puikiai sukuria nerealybės atmosferą, neapibrėžtumo, nesvarumo, netikrumo būsenas. Iš būdingesnių vaizdinių motyvų minėtinas rūkas (šešėlis įrodo objekto tikrumą), prietema, prieblanda („Viduramžių skersgatviai“, „Rūką…“, „Rūkas rūke…“). Neretai pasitelkiami kultūros siužetai, atrodo, ypač mėgstamas yra Viduramžių laikas. Eilėraščio „Dar kartą apie riterį, velnią ir mirtį“ pavadinimas nurodo į Albrechto Dьrerio to paties pavadinimo vario raižinį. Jame vaizduojamas ant arklio jojantis riteris, išdidus ir pasitempęs, turintis tikslą ir nekreipiantis dėmesio į savo palydovus: mirtį ir velnią. Kaip jų kaimynystėje atrodo Jonyno riteris? Jau nebejojantis, o sustojęs, praradęs orientyrus, tikslą ir prasmę, nežinantis kur ir dėl ko joti. Jo kadaise kilni apranga kelia juoką (savos rūšies Don Kichoto variantas), įrašas ant skydo „Viltis – tai mano pareiga“ nebeveikiantis. Naujasis riteris neturi pranašumo prieš savo palydovus – velnią ir mirtį: „jie buvo lygūs šią akimirką, kiekvienas / žinojo pralaimėsiąs […]“ (p. 27). Jonyno riteris, kaip ir ne vienas kitas knygos lyrinio subjekto pavidalas (eilėraščiuose „Ligonis“, „Ką dabar mano gailestis gali pakeisti“) yra „sklidinas bergždžios silpnatikystės“, kamuojamas netikrumo ir tuštumos. Ši būsena yra įdomiai įžodinta eilėraštyje „Rūkas…“, kurio pabaiga skamba kaip artėjančios mirties varpas: „valia dalin dilindan valindin / valandyn“ (p. 26).
Jonyno poezijoje, kaip savarankišką motyvą, galima išskirti rudens vaizdinį. Šioje knygoje įspūdingas eilėraštis „Rudens dundesys“, kur veikia gamta, valdoma apokaliptinės beprotiškos energijos. Tai vienintelis knygos tekstas, kuriame esama skyrybos ženklų (ir šauktukų, klaustukų), jaustukų ir ištiktukų. Jame ne tik pasakojama nenatūraliai žvaliu, pakeltu tonu, bet ir tai, kas vyksta, yra intensyviai garsu: upė šniokščia, akmenys rieda bildėdami, akmeninės pelėdos švokščia sparnais, lapai šiugždėdami sukas, mėnulis bilda žemyn. Ši nenatūrali, keista dinamika, lydima absurdiškai energingo refreno ritmo („Tada ta tam, tada ta tam“), baigiasi kažkokia iracionalia jėga:
Tai mėnulis, pradrėskęs voratinklius, bilda žemyn,
taško į šonus pakvaišusias voveres, o!
tada ta tam, tada ta tam,
daužos virš upės ruduo ant pakaruoklės pušies,
bilda ir trata sutraiškytu savo nugarkauliu! (p. 35)
Nuo čia netoli ir iki Arčibaldo motyvo liūdnos klounados. Nuo „Kalėdų eglutės“ laikų jis keliauja per Jonyno poezijos rinkinius, neaplenkęs ir naujojo. Eilėraštyje „Arčibaldai Arčibaldai“ – absurdiškos būties vaizdelis su panašiu „rudens“ finalu: „supas ant pušies šakos / liūdnas padaras kažkoks – –“ (p. 37).
Būties absurdo motyvas Jonyno kūryboje turi tradiciją ir yra įtaigus, o buitinio absurdo lygmens tekstai knygoje atrodo mažiau patrauklūs; pernelyg tiesmukai atrodo šiuolaikinio kaimo vaizdelis ironiškai kilnia soneto forma („Ruduo kaime“) ar tam tikrų „nudainuotų“ vertybių parodijavimas („O tolumoj…“). Pusiausvyros dėlei, prie įtaigiausių dar minėčiau eilėraščius „Balandžio naktis“, „Ten saulėlydžių vilnys…“, „Biblioteka“. Įdomūs ir kiti tekstai (ar jų fragmentai), kurie yra tarsi poetiniai meistriškumo etiudai, kuriuose žodis žodį prisišaukia pagal fonetinį panašumą, bet komplikuotą, rafinuotai instrumentuotą: „kur mane neša tuštybė / per beribę tuštybę dangaus? / naktį kapsulėj kybau / viršum Karibų / ir klausausi / monotoniško gausmo“ („Ką dabar mano gailestis gali pakeisti“, p. 31).
Rinkinys nėra didelės apimties (du skyriai po 9 eilėraščius, du – po 10), bet jame yra labai įvairaus modelio eilėraščių: nuo trumpo, kajokiškai skaidraus gamtos etiudo, užsibaigiančio paradoksalios logikos komentaru („Saulė kyla staiga“) iki du puslapius užėmusio dėl eilučių ilgumo netradiciškai išdėstyto poetinio teksto („Neįmanomybės zona“). Tokia įvairovė palieka dvigubą įspūdį: nepabosta skaityti, bet lieka tekstų pabirumo jausmas. Kita vertus, rinkinio vientisumą stiprina lyrinio subjekto būsenos, kurios, nepaisant įvairuojančios raiškos, keičiasi mažai. Rinkinio idėją, man rodos, gerai atitinka Gintauto Trimako fotografijos iš ciklų „Namie“ ir „Plokštumos“, ir apskritai knyga išleista labai gražiai, skoningai; be to, ir popierius yra ypatingas, ir įrišimas, ir dar turbūt daug kas, ko galbūt neįžiūrime be specialaus knygos meno išmanymo.
ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Recenzijos
AUTORIUS: Elena Baliutytė
DATA: 2012-03
Antanas A. Jonynas,
Kambarys: Eilėraščiai,
Vilnius: Tyto alba, 2011, 62 p., 1000 egz., iliustr.
Dailininkas Tomas Mrazauskas
Pernai pasirodžiusią naujausią Antano A. Jonyno knygą Kambarys (2011) nuo ankstesniosios, sonetų vainiko Paskutinės dienos Itakėje (2007), skiria keleri metai. Per juos jis dar parengė dvi savo poezijos rinktines: Ošiantis peizažas (2007) ir Sentimentalus romansas (2009). Taigi nepaisant to, kad Jonynas ir naujame rinkinyje prisimena sonetų vainiko „senstančio poeto“ motyvą, savo knyga jį vėl talentingai paneigia. Patrauklus Jonyno poezijos bruožas, kad ji natūraliai „sensta“ ir keičiasi kartu su autoriumi: nuo melodingos pirmųjų rinkinių melancholijos prie atviro dramatizmo, tokio ryškaus rinkinyje Lapkričio atkrytis (2003), iki skepsio, ironijos ir meditacijos naujajame Kambaryje. Bet Jonynas „nesensta“, t. y. poetinio kalbėjimo forma nelieka savo šlovės laikuose (praėjusio amžiaus devintas dešimtmetis): naujajame rinkinyje poetinė kalba mažiau ornamentuota, tiesiogiškesnė, lakoniškesnė; metaforos meistras dabar dažniau kliaujasi pasakojimu, kaip ir jaunesni jo kolegos. Pagal šias tendencijas ji visiškai įsirašo į dabartinį poezijos procesą. Tokiai kaitos krypčiai turbūt turi įtakos ir platesni šiuolaikinės europinės poezijos kontekstai, kuriuose autorius taip pat natūraliai dalyvauja – ir savo verstinėmis knygomis (vokiečių kalba: Mohnasche = Aguonų pelenai, 2002; anglų kalba: Laiko inkliuzai = Inclusions in time, 2002), ir bendrais renginiais, ir kūrybinėmis stažuotėmis. Nors Jonynas yra pirmiausia vidinės, belaikės tikrovės poetas, bet šioje knygoje esama kūrinių su ryškesniais dabarties laiko ženklais (įstrigusios eilutės iš rinkinio Lapkričio atkrytis: „gyvenimas pilnas tikrovės / kaip kibiras šiekštų ir srutų […]“, p. 8): ironizuojami naujieji literatūrinio gyvenimo ritualai („Poetų kongresas“), literatų bohema („Didysis penktadienis“), bet tai nėra gerieji knygos tekstai. Kur kas įdomesnis „šiuolaikiškojo“ tipo eilėraštis „Neįmanomybės zona“, išsiskiriantis savo grafine forma, struktūros tikslingumu, epinio, detalaus, empiriško pasakojimo būdu, rafinuotai instrumentuotais garsiniais sąskambiais:
Piemenaiti eifelio bokšte kuris gano klusniai mykiančius tiltus
šimtametis gijomas tarytum rožančių kartoja žodžius kurie dar šimtąkart išsipildys
pro aušros vartus įeinu į viduramžių tvaiko pritvinkusį dvidešimt pirmąjį amžių
filharmonijos smuikų garsai byra ant automobilių sparnų susiglamžiusių
desperatiškai mostaguoja sparnais aptrupėjusios vaistinių gulbės
nei kalbų gausa nei peilis kūno mėsoj jų nebeapstulbins
kasdienybės ore keistenybė tokia įprasta kad dėl nieko nieks nenustemba
tik virš miesto deganti saulė amžina kaip šventoji žvaigždė šešiakampė (p. 49)
Ne viename eilėraštyje įrašyti įvairių Europos vietų pavadinimai (Bodeno ežeras, Mersburgas, Lozana, Zagrebas, Varšuva) taip pat kalba apie šiuolaikinio kūrybos proceso ypatumus: jeigu Jonynas nurodytų eilėraščio sukūrimo vietą, turbūt nemaža dalis jų būtų parašyti ne Lietuvoje. Nors Jonyno poezijai tai nėra itin svarbus momentas, bet tam tikrą atspalvį tekstams suteikia. Man rodos, kitos erdvės ženklų turinčiuose tekstuose lyrinis subjektas dažniau užima pasyvią, stebėtojo poziciją, juose stipresnis nerealybės, beprasmybės pojūtis. Apibendrintai kalbant, vienatvės būsena, viena iš būdingųjų poeto kūrybos motyvų, šiuose eilėraščiuose tampa dar intensyvesnė. Svetimkalbėje naktyje (p. 51) ar nesuprantama kalba slėnyje išsidriekusiame mieste (p. 10) lyrinis subjektas aštriau jaučia betikslį laiko tiksėjimą, reaguodamas į tai su jonyniška ironija („Zagrebas“). Pirmasis rinkinio eilėraštis „Lietus“, kuris, galima sakyti, konceptualizuoja rinkinį ir duoda toną kitų tekstų skaitymui, gali būti pavyzdžiu ir naujojo poetinio pasakojimo, ir naujosios pasakojimo vietos, ir su tuo susijusių vaizduotės ypatumų:
Tykšta ant balkono turėklo lietus
monotoniškai lyg iš pareigos
jau ir taip neramu
o kas ketvirtį ima skalambyti varpas
pamažu naudotų detalių sandėliu virsta
mano eilėraščių dirbtuvė
pusę dienos kapstaisi
kol randi dar veikiantį rimą
kas iš to alyva suteptą
kvailiui iškištum kaip naują
bet važiuos netoli kol firma dar klesti
vertėtų ją uždaryti visi sakytų kaip gaila (p. 9)
Ne vienas dabartinis poetas kūrybos procesą yra apibūdinęs kitos sferos vaizdiniais. Šiuo atveju eilėraščio kūrimo efektingas palyginimas su technikos remonto dirbtuvėmis yra tik vienas pasakojimo fragmentas, tiksliai įvardijantis antroje dalyje tęsiamą kūrybinio nuovargio, nerimo būseną, kuri čia sukonkretėja iki vienišumo pojūčio: „pasivaideno kieme šulinys / iš kur jis čia po migdolais ir abrikosais […]“ (p. 9); toliau vaizduotėje atsiranda trys galingi beržai, atrodantys „ne vietoje o vis tiek efektingai“. Nors gamtos vaizdas Jonyno poezijoje paprastai yra būsenos vaizdas, bet, kreipiant dėmesį, sakykime, į eilėraščiuose minimų medžių rūšį, su kukmedžiais, platanais, migdolais, abrikosais, vartojimo dažnumu čia galėtų konkuruoti nebent Lietuvos pušis. Eilėraštis baigiasi gyvenimą sumuojančia refleksija, kuri vėl tiksliai įvaizdijama išplėtotu palyginimu: „pasiimi taip savo gyvenimą / ir vartai kaip monetą tarp pirštų / apsitrynusi kiek bet dar turėtų galioti […]“ (p. 9); eilėraštis, prasidėjęs neramumu, baigiasi siekiamos ramybės vertės iškėlimu.
Kitame eilėraštyje, kur kalbama apie ankstesnius laikus, lyrinis subjektas sako, kad anuomet gyveno „bijodamas ramybės, ne mirties“ (p. 38). Galima sakyti, kad daugumoje naujosios knygos tekstų vyraujanti būsena yra nerimas, netikrumas, neapibrėžtumas. „Kas esu šitame kambary / šiam mieste šiam pasauly / […]“ (p. 48), – tokiu klausimu prasideda eilėraštis „Miegančioji gražuolė“; galima sakyti, kad šis klausimas, ištartas ar ne, vienaip ar kitaip keliamas visoje knygoje. Tai, žinoma, susiję su paaštrėjusiu lyrinio subjekto laiko pojūčiu, kuris kaip savarankiškas motyvas pasirodo dažname rinkinio eilėraštyje („Laiko baladė“, „Ten saulėlydžio vilnys“). Turint omenyje eilėraštį „Kambarys“, kurio vardu pavadintas ir pats rinkinys, galima teigti, kad esama ir atsakymo, ir sąlygiškos ramybės.
Autoriaus meistriškumas ir gyvenimo patirtis šioje knygoje sudaro klasikai būdingos harmonijos sąjungą. Kita vertus, toji sąjunga įvairiuose lygmenyse poeto yra neretai sąmoningai trikdoma, ir tai eilėraščiui suteikia gyvybės, tikrumo, individualumo. Tai pasakytina ir apie minėtuosius kamerinės, „kambario“ erdvės eilėraščius, ir apie jonyniškuosius egzistencijos peizažus. Klasikinės metaforos (gyvenimo – kelionės, žmogaus – keleivio paralelės) knygos tekstuose įgauna naują, kartais ironišką perspektyvą, o romantinis, abstraktaus liūdesio piešinys gali nelauktai persimainyti į socialinės tikrovės vaizdelį ir pakrypti egzistencinės ironijos pusėn. Eilėraštis „Keleivio liūdesys“ yra tarsi perkeistas sonetas: du ketureiliai, du trieiliai, tik jų išdėstymo tvarka kita: ketureiliai gaubia trieilius, o pastaruosius jungia įdomus instrumentacinis rimas (ąsa / nes a)), dar labiau išryškėjantis pabrėžtinai „ydingų“ rimų fone. Po romantiškai poetiško vakaro vaizdo (nors kitos stilistikos tonas jau pasigirsta su žodžių junginiu „priplėkęs oras“) prasideda nupoetintas, „realistinis“ pasakojimas, pasibaigiantis nelinksma keleivio galimybių analize (a, b), kurių dalykiškas konstatavimas primena radauskiškos ironijos įspūdį.
Senas vakaras gaubias besvore
besileidžiančios saulės skraiste
iš priplėkusio rudenio oro
pasirodo keleivio lazda
cementinis trupantis slenkstis
sutrūnijęs rentinio dangtis
ir puodelis nulaužta ąsa
kiaurą naktį užmigti jis stengsis
nors žinos kad neverta nė stengtis
nes kažkas pasistengė nes a)
jis išeis iš ryto palikęs
šuliny uždarytas žvaigždes
b) nudobs jį kely užpuolikas
ir sušnypštusios žvaigždės užges (p. 28)
„Kelionės dainoje“ kuriamas simbolinis siužetas apie žemiškąjį laikinumą (viešbutis) ir laukiančią nežinomybę. Kaip tai papasakota? Eilėraščio situaciją galima suprasti kaip į kapines važiuojančią laidotuvių procesiją. Pirmuose dvieiliuose slenkantys pro šalį vaizdai atrodo niekuo neypatingi, išskyrus tai, kad jie atsiradę iš pasakotojo miego; trečioje strofoje pasirodo būgnininko ir sargo figūros, o po to – iš visai kitos, autonomiškos erdvės – vizija: „eidavo ežeru būna žmogus / eina artyn ir mažėja // kol galiausiai tarp švendrų išnyksta“ (p. 21). Neveikiančius materialiojo pasaulio dėsnius atitinka sintaksiškai sutrikdyta, nesuderintų laikų kalba („eidavo ežeru būna žmogus“); ši vieta yra išskirta ir eilėraščio struktūroje: strofą čia sudaro viena eilutė. Ir eilėraštis „Dievo brydės švendruose“, prasidėjęs realistiniu ežero vaizdu, antroje strofoje pereina į simbolinį kalbos kodą ir baigiasi besidvilypuojančiu, tekste įšaknytu vaizdu, meistriškai instrumentuotu jonynišku minoru: „šiapus sugrubusios valtyse / blyškios žvejų figūros / ežero lęšio sumažintos / ir beveik neįžiūrimos“ (p. 23).
Jonynas puikiai sukuria nerealybės atmosferą, neapibrėžtumo, nesvarumo, netikrumo būsenas. Iš būdingesnių vaizdinių motyvų minėtinas rūkas (šešėlis įrodo objekto tikrumą), prietema, prieblanda („Viduramžių skersgatviai“, „Rūką…“, „Rūkas rūke…“). Neretai pasitelkiami kultūros siužetai, atrodo, ypač mėgstamas yra Viduramžių laikas. Eilėraščio „Dar kartą apie riterį, velnią ir mirtį“ pavadinimas nurodo į Albrechto Dьrerio to paties pavadinimo vario raižinį. Jame vaizduojamas ant arklio jojantis riteris, išdidus ir pasitempęs, turintis tikslą ir nekreipiantis dėmesio į savo palydovus: mirtį ir velnią. Kaip jų kaimynystėje atrodo Jonyno riteris? Jau nebejojantis, o sustojęs, praradęs orientyrus, tikslą ir prasmę, nežinantis kur ir dėl ko joti. Jo kadaise kilni apranga kelia juoką (savos rūšies Don Kichoto variantas), įrašas ant skydo „Viltis – tai mano pareiga“ nebeveikiantis. Naujasis riteris neturi pranašumo prieš savo palydovus – velnią ir mirtį: „jie buvo lygūs šią akimirką, kiekvienas / žinojo pralaimėsiąs […]“ (p. 27). Jonyno riteris, kaip ir ne vienas kitas knygos lyrinio subjekto pavidalas (eilėraščiuose „Ligonis“, „Ką dabar mano gailestis gali pakeisti“) yra „sklidinas bergždžios silpnatikystės“, kamuojamas netikrumo ir tuštumos. Ši būsena yra įdomiai įžodinta eilėraštyje „Rūkas…“, kurio pabaiga skamba kaip artėjančios mirties varpas: „valia dalin dilindan valindin / valandyn“ (p. 26).
Jonyno poezijoje, kaip savarankišką motyvą, galima išskirti rudens vaizdinį. Šioje knygoje įspūdingas eilėraštis „Rudens dundesys“, kur veikia gamta, valdoma apokaliptinės beprotiškos energijos. Tai vienintelis knygos tekstas, kuriame esama skyrybos ženklų (ir šauktukų, klaustukų), jaustukų ir ištiktukų. Jame ne tik pasakojama nenatūraliai žvaliu, pakeltu tonu, bet ir tai, kas vyksta, yra intensyviai garsu: upė šniokščia, akmenys rieda bildėdami, akmeninės pelėdos švokščia sparnais, lapai šiugždėdami sukas, mėnulis bilda žemyn. Ši nenatūrali, keista dinamika, lydima absurdiškai energingo refreno ritmo („Tada ta tam, tada ta tam“), baigiasi kažkokia iracionalia jėga:
Tai mėnulis, pradrėskęs voratinklius, bilda žemyn,
taško į šonus pakvaišusias voveres, o!
tada ta tam, tada ta tam,
daužos virš upės ruduo ant pakaruoklės pušies,
bilda ir trata sutraiškytu savo nugarkauliu! (p. 35)
Nuo čia netoli ir iki Arčibaldo motyvo liūdnos klounados. Nuo „Kalėdų eglutės“ laikų jis keliauja per Jonyno poezijos rinkinius, neaplenkęs ir naujojo. Eilėraštyje „Arčibaldai Arčibaldai“ – absurdiškos būties vaizdelis su panašiu „rudens“ finalu: „supas ant pušies šakos / liūdnas padaras kažkoks – –“ (p. 37).
Būties absurdo motyvas Jonyno kūryboje turi tradiciją ir yra įtaigus, o buitinio absurdo lygmens tekstai knygoje atrodo mažiau patrauklūs; pernelyg tiesmukai atrodo šiuolaikinio kaimo vaizdelis ironiškai kilnia soneto forma („Ruduo kaime“) ar tam tikrų „nudainuotų“ vertybių parodijavimas („O tolumoj…“). Pusiausvyros dėlei, prie įtaigiausių dar minėčiau eilėraščius „Balandžio naktis“, „Ten saulėlydžių vilnys…“, „Biblioteka“. Įdomūs ir kiti tekstai (ar jų fragmentai), kurie yra tarsi poetiniai meistriškumo etiudai, kuriuose žodis žodį prisišaukia pagal fonetinį panašumą, bet komplikuotą, rafinuotai instrumentuotą: „kur mane neša tuštybė / per beribę tuštybę dangaus? / naktį kapsulėj kybau / viršum Karibų / ir klausausi / monotoniško gausmo“ („Ką dabar mano gailestis gali pakeisti“, p. 31).
Rinkinys nėra didelės apimties (du skyriai po 9 eilėraščius, du – po 10), bet jame yra labai įvairaus modelio eilėraščių: nuo trumpo, kajokiškai skaidraus gamtos etiudo, užsibaigiančio paradoksalios logikos komentaru („Saulė kyla staiga“) iki du puslapius užėmusio dėl eilučių ilgumo netradiciškai išdėstyto poetinio teksto („Neįmanomybės zona“). Tokia įvairovė palieka dvigubą įspūdį: nepabosta skaityti, bet lieka tekstų pabirumo jausmas. Kita vertus, rinkinio vientisumą stiprina lyrinio subjekto būsenos, kurios, nepaisant įvairuojančios raiškos, keičiasi mažai. Rinkinio idėją, man rodos, gerai atitinka Gintauto Trimako fotografijos iš ciklų „Namie“ ir „Plokštumos“, ir apskritai knyga išleista labai gražiai, skoningai; be to, ir popierius yra ypatingas, ir įrišimas, ir dar turbūt daug kas, ko galbūt neįžiūrime be specialaus knygos meno išmanymo.
