Browsing Tag

Lietuva

32 įrašų

Padalyta atmintis: atminties vietos Europoje, kaip politinis ir kultūrinis reiškinys

Krzysztofas Pomianas (g. 1934), lenkų istorikas ir filosofas. 1952–1957 m. studijavo Varšuvos universiteto Filosofijos fakultete; ten įgijo daktaro (1965) ir habilituoto daktaro (1968) laipsnius. 1968 m. už viešą valdžios kritiką buvo atleistas iš darbo. 1973 m. emigravo į Prancūziją. Čia 1984 m. tapo Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (Centre national de la recherche scientifique) profesoriumi. 2001 m. paskirtas Europos istorijos muziejaus Briuselyje moksliniu direktoriumi. Venecijos Ateneo Veneto ir Bolonijos Accademia Clementina narys.
Skaityti daugiau
0
0
0

„…vėl grįžtame į Lietuvą“

„Antrasis vardinis balsavimas – dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo akto. 22 val. 44 min. vėl grįžtame į Nepriklausomą Lietuvą.” Tokiu sausu, telegrafiniu stiliumi „Respublikos” žurnalistė Valė Čeplevičiūtė 1990-ųjų kovo 13-ąją apibend­rino tai, kas įvyko prieš porą dienų („Užrašai istorijai”, Respublika, 1990, Nr. 50).
Skaityti daugiau
0
0
0

„LIKĘ TRISE LEIDŽIAM VAKARĄ TYLIAI SVAJODAMI“

Lietuvos partizanų karo istorijos tyrėjai ir visi ja besidomintys tikrai turi pagrindo džiūgauti, po daugiau nei dvidešimt atkurtos Nepriklausomybės metų pagaliau sulaukę pirmo tikrai rimto, akademinio šios istorijos šaltinio leidimo. Tiesa, teisybės dėlei reikia paminėti, kad tai nėra pirmas mėginimas pristatyti partizanų vado Balio Vaičėno rašytinį palikimą. Dienoraščio ištraukos ir laiškai buvo išspausdinti ir prieš porą metų išleistoje knygoje, kurioje mėginta atskleisti Vytauto apygardos Lokio rinktinės istoriją.
Skaityti daugiau
0
0
0

Šlovingos praeities iškamša

Istorija – ne tik sausas mokslas, perkrautas faktais ir galvoje neužsiliekančiomis datomis. Ji neapsiriboja bibliotekų tyla, archyvų dulkėmis ar tamsiais kabinetais. Visų pirma – tai pasakojimas. Juk praeityje slypi daugybė įdomių ir intriguojančių siužetų laukiančių savojo pasakotojo, taigi – savojo istoriko. Todėl šalia sudėtingų ir dažnai sunkiai paskaitomų mokslinių monografijų itin svarbų vaidmenį vaidina istorinė beletristika, leidžianti skaitytojui gyviau ir įtaigiau patirti nebūtin nugrimzdusią istorinę tikrovę.
Skaityti daugiau
0
0
0

Europos ir europietiškumo ženklai viešojoje erdvėje

Kažkada labai seniai, tai galėjo būti 1991-ųjų vasaros pradžioje, kai Lietuva jau buvo paskelbusi apie Nepriklausomybės atkūrimą, bet Sovietų imperija ją iš inercijos dar laikė savo gniaužtuose, keli Atkuriamojo Seimo – Aukščiausiosios Tarybos deputatai iš vokiečių malonės (savų markių, jei ir būtų turėję, tokiam brangiam, kaip tada atrodė, alui, nebūtų leidę) atsidūrė garsiojoje Miuncheno aludėje. Į visas puses laksto padavėjai, skimbčioja litriniai bokalai su „Lцwenbrau“, tvyro šimtų gerklių keliamas gaudesys, o virš to klegesio – dar ir visa didžioji istorija.
Skaityti daugiau
0
0
0

Lietuva Viduramžių Europos žemėlapiuose

Dažnai prisimename Viduramžius kaip savo valstybės aukso amžių – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija nuo jūros iki jūros, didieji kunigaikščiai, kryžiuočių sutriuškinimas. Didžiuojamės savo valstybės pergalėmis, atsilaikymu prieš daugelį priešų ir užkariavimais. Niekad nepamirštame, kad buvome paskutinė Europos pagoniška valstybė, tačiau taip pat džiaugsmingai prisimename Lietuvos krikštą 1387 m., kuris reiškė valstybės priėmimą į bendrą krikščioniškosios Viduramžių Europos erd­vę. Tačiau retkarčiais susimąstome ir apie tai, o kaipgi mus įsivaizdavo ir matė tie patys Vakarų europiečiai? Juk galų gale, Vytauto valdymo laikais buvome viena didžiausių Europos valstybių, kai kas sako, net imperija…
Skaityti daugiau
0
0
0

Už vieną muštą…

Ko galime išmokti iš nelaimių, kančių ir negandų? Kalbant apie okupacijų penkiasdešimtmetį, neretai „gėris“, kurį esą galima iš ten pasisemti, vertinamas kaip gebėjimas išlikti, savitas užsigrūdinimas per kančią, patirtis, kad, nepaisant režimo, tauta ir žmonės sugebėjo išlikti. Šias patirtis galima aiškinti net kaip patirties „privalumą“ prieš tuos, kuriems prievartos, sudarkytos visuomeninės bei politinės tvarkos nebuvo tekę patirti. Visai netoli Lietuvos gyvena tautos, kurios viso to nepatyrė ir nesupranta, ką reiškia išlikti. Priartėjimas prie blogio net gali būti suvokiamas kaip žmogiškos išminties šaltinis. Esame „mušti“, o už vieną muštą, sako, devynis nemuštus duoda. Tačiau toks požiūris iškreipia supratimą apie patirtį, nes supainioja blogį ir gėrį, ir blogį pateikia kaip gerosios žmogaus gyvenimo patirties šaltinį.
Skaityti daugiau
0
0
0

Lietuviškoji Europa: trys tapatybės (II)

Regioniškumo tapatybė yra vienas iš trijų identifikuotų lietuviškojo europietiškumo modelių. Šioje tapatybėje suvereni valstybė yra pagrindinis tautos gerovės garantas. Siekiant užtikrinti šią gerovę bei stiprinti Lietuvos valstybingumą, būtina paisyti geopolitinės valstybės padėties, skatinančios sudaryti ir palaikyti įvairias suverenumą garantuojančias regionines sąjungas. Galima išskirti bent keturis regionus, kuriems Lietuva gali save priskirti: Baltijos valstybių, Šiaurės šalių, vadinamąjį LDK ir Lietuvos–Lenkijos (ar net Vidurio Europos). Kita vertus, pati Europa suprantama kaip išskirtinis regionas, turintis ilgą valstybių bendrabūvio istoriją, o šiuo metu jai priklausančių valstybių susitarimai turi užtikrinti taiką ir saugumą.
Skaityti daugiau
0
0
0