To paties kito Maironio beieškant

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: LITERATŪRA
AUTORIUS: Vaiva Narušienė
DATA: 2013-06

Brigita Speičytė, Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva: Monografija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012, Maironio metai, 264 p., [1000] egz.

Dailininkas Rokas Gelažius

Didžiųjų klasikų jubiliejai greta progos dar kartą pareikšti jiems pagarbą, prisimenant jų nuopelnus ir patvirtinant jų vietą lietuvių tautos panteone, visuomet duoda stimulą apmąstyti, ką jie mums reiškia dabar, žvelgiant į juos šių dienų žmogaus akimis. Šis žvilgsnis visuomet slepia maišto prieš nusistovėjusį kanoną galimybę, tačiau be šių pervertinimų, kaskart „prisimatuojant“ klasikų idėjas ir vertybes, kyla pavojus patiems klasikams virsti abstrakčiomis, nebeturinčiomis jokio ryšio su dabartiniu žmogumi ir nedarančiomis jam jokio poveikio, figūromis. Tuo tarpu naujas žvilgsnis į kultūrinę tradiciją, nepaisant jame glūdinčios potencialios griaunamosios jėgos, atranda joje gyvus, iki šiol tebejaudinančius, aktualius dalykus ir leidžia geriau suvokti, ant kokių pamatų yra pastatyta mūsų kultūra ir kuo remiasi mūsų tautinė tapatybė.

Pastarasis pastebėjimas itin tinka Jonui Mačiuliui-Maironiui (1862–1932), kurio 150-ąsias gimimo metines minėjome pernai metais, šia proga pavadintais jo vardu. Šalia didžiulių poeto nuopelnų, dedant pagrindus lietuvių poezijai ir formuojant lietuvių literatūrinę kalbą, ne mažiau svarbu, o gal net ir svarbiau yra tai, kad savo kūryboje jis sudėliojo modernaus lietuviškumo gaires, giliai įsirėžusias į lietuvių sąmonę ir tebeformuojančias ją ir šiandien:

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,

Tai mūsų tėvynė graži Lietuva;

Čia broliai artojai lietuviškai šneka,

Čia skamba po kaimus Birutės daina…

Reikia sutikti su Tomo Venclovos mintimi, kad „savo mitologiją, istoriją, geografiją didele dalimi tebematome per Maironio prizmę. Maironis supoetina, pasisavina, paverčia visų mūsų namais ir palikimu Lietuvą nuo Drūkšės ežero iki Minijos, nuo Trakų pilies ligi „Žemygalos medžių trijų“; ir dar pasižvalgo už Lietuvos ribų, leidžia pajusti, jog Lietuva yra Europos dalis. […] Lygiai taip pat jis įvaldo, apgyvendina visą mūsų istorinį laiką. […] Kaip tik Maironio dėka visa tai tapo mūsų kolektyvinės pasąmonės dalimi“¹.

Skaitant Maironio kūrybą, vis gilėja įsitikinimas, kad jis yra vienas iš tų kertinių moderniosios lietuvių kultūros akmenų, kurio reikšmė yra didesnė nei gebame įsivaizduoti, kadangi jo kūryboje iškylanti praeities atmintis, lietuviškosios tapatybės dėmenys ir pasaulio matymo bei jausenos modeliai nemaža dalimi yra tapę mūsų savastimi, todėl nebejaučiame jų svorio. Būtent dėl šios priežasties nėra paprasta nešališkai pažvelgti į jo kūrybą, nes toks bandymas yra tolygus mėginimui atsispirti nuo to, kas sudaro mus pačius, kitaip tariant, kvestionuoti savąją tapatybę.

Vis dėlto ši pastanga atsiranda jau XX a. pirmame dešimtmetyje, laisviau atsikvėpus po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo, ir dar labiau sustip­rėja tarpukariu, kai po nepriklausomybės atgavimo pasikeitus Lietuvos politinei ir visuomeninei situacijai, įvairūs autoriai ėmė abejoti Maironio poezijos aktualumu, kartu stengdamiesi nustumti juos slėgusį „tautos dainiaus“ autoritetą. Šiuose atsiliepimuose apie jo kūrybą į akis krinta tam tikra vertinimo prieštara, iš vienos pusės pripažįstant poeto svarbą lietuvių tautinio sąmoningumo, patriotinių jausmų žadinimui, tačiau iš kitos pusės abejojant patriotinės jo poezijos išliekamąja vertę ir tikint, kad atlikusi savo uždavinį, ji pamažu bus užmiršta kaip nebeatitinkanti pasikeitusių lietuvių visuomenės poreikių. 1924 m. išleistoje monografijoje apie Maironį jo kolega ir tautinio judėjimo bendražygis Juozas Tumas-Vaižgantas su giliu įsitikinimu teigė, kad „pilietinės temos padarė M. populiarų „Tautos atgimimo dainių“, bet tai bus veikiau užmiršta, kitoms politinėms aplinkybėms susidėjus, atgimus […]. Jei ugninga agitacija už Lietuvos atgaivinimą susyk sudarė jam garbingą vietą visuomenėje, tai tik dainomis, tik grynąja poezija jis laikosi pirmykštėje aukštumoje, ir laikysis ten dar labai ilgai“². Panašiai ir Vincas Mykolaitis-Putinas, vadindamas Maironį „didžiausiu poaušrio poetu, tobuliausiai išreiškusiu tos gadynės obalsius“³, buvo linkęs jį susieti su nueinančia į praeitį „lietuvių tautos kovų ir sąmonėjimo epocha“ ir jos veikėjais, kurie, atlikę savo kilnų darbą, prikeliant lietuvių tautą savarankiškam gyvenimui, turėjo pasitraukti, nes nesugebėjo prisiderinti prie „naujų gyvenimo reikalų“⁴. Šį požiūrį į Maironį atspindėjo ir tarpukario inteligentijos poetui numatyta, Alfonso Nykos-Niliūno žodžiais tariant, „statiška praeities kovų paminklo situacija“⁵, leidusi jam reikšti oficialią pagarbą, beveik neslepiant abejingumo ar net bodėjimosi šiuo atgimimo laikų reliktu, kurio vis dėlto neišėjo apeiti nei pamiršti dėl jo talento dydžio, nuopelnų ir nepaprasto kūrybos populiarumo – nemaža jo eilių ir dainų buvo virtusios beveik liaudies savastimi. Tačiau nei Tumas, nei Putinas, nei juo labiau tie, kurie stengėsi „nurašyti“ poetą, linkėdami jam, kaip Antanas Šmulkštys-Paparonis, labos nakties⁶, nenumatė, kad jo poezijoje iškeltos idėjos, vertybės, grožio samprata ir kalbos formos taip giliai įsišaknijo lietuvių sąmonės „podirvyje“, toli praaugdami savo epochą.

Maironio kūrybos aktualumo klausimas iškilo ir minint jo gimimo šimtmetį. Sklaidant šia proga Aidų išleistą poetui skirto numerio atspaudą, galima rasti labai skirtingų požiūrių: ir tarpukario jaunųjų literatų požiūrį atstovaujančio Fausto Kiršos nuomonę, kad Lietuvai atgavus laisvę, Maironio poezija „tapo lyg svetima, istorija, kuri šios dienos nebegaivina. Triukšmingai gaivalingos dienos reikalavo naujų žodžių, o ne sentimentalinių liūdėjimų“⁷, ir pagarbų pripažinimą jo kūrybai, kuri iki šiol guodžia ir vienija išeivius lietuvius visuose pasaulio pakraščiuose⁸, stiprindama jų tautinę tapatybę. Vienintelis Nyka-Niliūnas mėgino nesutikti su nė vienu iš šių požiūrių, ragindamas ieškoti gyvo kontakto su iki šiol „neįvertinta ir neatskleista“ Maironio kūryba, kuris įmanomas tik atsikračius iš kartos į kartą paveldimo „patriotinio komplekso“, neleidžiančio pažvelgti į ją tradicinių vertinimų akiniais nepabalnotomis akimis⁹.

Daug didesnes kliūtis nei minėtasis „patriotinis kompleksas“ turėjo nugalėti 1968 m. Lietuvoje pasirodžiusios monografijos apie Maironį autorė Vanda Zaborskaitė, kuriai teko grumtis ne tik su marksistinės ideologijos brukamais metodologiniais rėmais, sovietine cenzūra, bet ir su kai kurių įtakingų sovietinių kritikų peršama nuomone apie poeto „buožiškumą“ bei jo nutolimą nuo liaudies. Šis monumentalus Zaborskaitės veikalas, iki šiol keliantis nuostabą ir pagarbą savo užmoju ir nepriekaištingu atlikimu, ne tik įrodė, kad Maironis yra „tikrąja šio žodžio prasme liaudies poetas“, nes savo poezijoje išaukštino tai, kas liaudžiai brangu, bet ir atsakė į klausimą, kurio nesiėmė lietuvių išeiviai – parodė, kokiu būdu jo poezija yra „iškilusi virš istorijos, laiko, praeinamybės“ ir „jau daugelį dešimtmečių įsipynusi į dvasinį tautos gyvenimą betarpiškąja savo grožio jėga“¹⁰. Kalbėdama apie Maironio kuriamą lietuviškąją tapatybę, Zaborskaitė vartoja „nacionalinio savitumo“ terminą, kuris apima esminius tautos istorijos momentus, lietuvių tautos istorinių teisių gynimą, jos gyvybingumo bei sąmoningumo skatinimą, individo ryšio su savo tautos likimu teigimą¹¹, taip pat jo kūryboje iškylančius Lietuvos gamtos paveikslus ir lietuviškos kultūros apraiškas. Svarbu pabrėžti, kad savo darbe autorė nemėgino „išgryninti“ Maironio lietuviškumo, bet atskleidė jo kūrybos saitus su XIX a. lenkų ir rusų kalbomis kurta literatūra bei to meto visuomeniniu kontekstu, taip pagilindama ir išplėsdama jo kūrybos sampratą.

Dar vienas reikšmingas mėginimas iš dabarties perspektyvos įvertinti Maironio kūrybą priklauso Tomo Venclovos plunksnai. 1982 m. išeivijoje pasirodžiusiame straipsnyje „Laimei, Maironis“ jis nepaprastai kondensuotai ir tiksliai suformulavo, kuo poetas buvo ir yra svarbus lietuvių tautai bei jos kultūrai. Penki dešimtmečiai, praėję po poeto mirties, tikriausiai buvo pakankamas laiko tarpas atsikratyti tiek „patriotinio komplekso“, tiek noro vertinti jo poeziją pagal jos idėjų atitikimą ar neatitikimą vėlesnių laikotarpių vyraujančioms idėjinėms srovėms. Venclovai bene geriausiai pavyko užčiuopti, kaip savo kalbėsena, simbolika, pasaulėžiūra ir istorijos samprata Maironio poezija kūrė lietuvių kolektyvinę tapatybę, teikdama vienybės ir savitumo pojūtį. Jo atliktą darbą, formuojant lietuvių literatūrinę kalbą, Venclova prilygino Horacijaus ir Dante‘s nuopelnams savo tautoms, taip duodamas dar vieną argumentą jo išskirtinio vaidmens lietuvių kultūroje pagrindimui. Kalbos požiūriu iškėlęs lietuvių literatūrą iki pasaulinių standartų, Maironis užtik­rino visavertį lietuvių tautos dvasinį gyvenimą ir taip paruošė ją nepriklausomybei ne mažiau už Joną Basanavičių ar Vincą Kudirką¹².

Antrasis lietuvių atgimimo laikotarpis dar kartą patvirtino Maironio poezijos gyvybingumą, populiarumą ir reikšmę, paliudydamas, kad ir po šimto metų ji yra pajėgi duoti tautinės tapatybės atramas permainų laikotarpį išgyvenančiam žmogui. Nepriklausomybės atgavimas, leidęs išorinės cenzūros nežabojamomis akimis pažvelgti į savo kultūrą, paskatino ir Maironio kūrybos tyrimus¹³, keliant jo santykio su visuomene, tautinės tapatybės, jo vietos anuometinėje kultūroje ir kitus klausimus¹⁴, tačiau monografijos apie poetą sulaukėme tik pernai, minint jo gimimo 150-metį. Brigitos Speičytės knyga Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva išties yra išskirtinės reikšmės įvykis Maironio tyrimų istorijoje jau vien dėl to, kad tai yra pirmasis po bemaž penkių dešimtmečių, skiriančių nuo Zaborskaitės veikalo pasirodymo, tokio masto mėginimas iš naujo perskaityti jo kūrybą¹⁵. Ieškodami atsakymo į klausimą, kodėl tam taip ilgai buvo bręstama, ir kodėl tokia knyga neatsirado, tarkime, 1992 ar 2002 m., minint ankstesnes poeto sukaktis, veikiausiai turime sutikti su šios monografijos autore, kad reikėjo išlaukti, kol nurims atgimimo metais nusiritusi „visuotinio jo poezijos skambesio banga“ ir kiek išsikvėps patriotizmas, o su juo ir patriotinis kompleksas, neleidžiantis skaityti tautos klasikų, nesilaikant išankstinių vertinimų rėmų. Tačiau čia iš karto reikia pasakyti, kad Speičytės knygos negalima pavadinti drąsiu bandymu parodyti Maironio kūrybą naujoje šviesoje, nors tokiai nuomonei šiek tiek provokuoja knygos moto pasirinktas Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentas. Jame kalbama apie per ilgą laiką susikaupusių tautinių tabu galią ir apie suvokimą, kad „negalima Maironio skaityti nuogomis akimis; kad jį reikia skaityti kaip kažką šventa ir neliečiama, priimti kaip Komuniją; kad atskirdamas jo tekstus nuo giliai į mūsų dvasią įdainuotų melodijų, aš juos lyg ir nurengčiau ir nebeturėčiau teisės į juos žiūrėti nuogus“ (p. 7). Vis dėlto šis moto netampa atspirties tašku kitokiai nuomonei, o knygos autorės nusistatymą bene tiksliausiai apibūdina jos pačios suformuluotas tikslas tęsti po nepriklausomybės atgavimo pradėtas „to paties kito Maironio“ (p. 9) paieškas, plečiant istorinius ir teorinius kontekstus. Taigi šioje knygoje nesiimama iš esmės peržiūrėti ir kvestionuoti ligtolinio požiūrio į poeto kūrybą, o veikiau siekiama šiuolaikinių teorijų pagalba pagilinti ir praplėsti jos tyrimų sritį, išlaikant deramą pagarbą „į dvasią įdainuotoms“ jo melodijoms (p. 7).

Pirmiausia reikia pasakyti, kad kitaip negu Tumas ar Zaborskaitė, Speičytė savo monografijoje nesileidžia į Maironio biografijos detales, istorinį ar visuomeninį kontekstą, visą dėmesį sutelkdama į jo kūrybą ir jos ryšius su „istorinės Lietuvos literatūra lietuvių ir lenkų kalbomis“ (p. 10). Autorę labiausiai domina, kaip šio poeto kūryboje pasireiškia praeities atmintis, kraštovaizdžio poetika, tautinės bendrijos samprata – čia itin daug dėmesio skiriama poeto požiūriui į Lietuvos bajoriją – ir kaip ji atskleidžia jo santykį su „istorinės Lietuvos“ literatūra. Autorei rūpi parodyti, ką poetas perėmė iš šios tradicijos, savitai ją perrašydamas ir kurdamas jungtis tarp ankstesnės ir naujosios literatūros, taip pat „rekonstruoti kultūros reikšmių lauką, rezonuojančių balsų polifoniją, kurioje pasirodė ir dalyvavo Maironio tekstai“ (p. 11). Kaip pripažįsta ir pati knygos autorė, Maironio kūrybos santykis su istorinės Lietuvos literatūra jau yra tyrinėtas – čia visų pirma dera paminėti Zaborskaitės monografiją, kurioje buvo ne tik lyginama įvairių rašytojų kūryba, bet ir pateiktas to meto visuomeninis kontekstas, leidžiantis geriau suprasti aplinką, kurioje formavosi ir plito Maironio idėjos. Todėl norėdama išvengti kartojimosi, Speičytė susitelkė į „chronologiškai ankstesnę, lietuvių ir lenkų kalbomis kurtą literatūrą“ (p. 12) – romantikų kūrybą.

 Didžiausia knygos vertė ligtolinių Maironio tyrinėjimų kontekste ir yra joje pateikiami platūs lyginimai su rašytojų romantikų Simono Daukanto, Vladislovo Sirokomlės, Adomo Mickevičiaus, Juozapo Ignoto Kraševskio ir kitų kūriniais, atskleidžiant jų kūrybos jungtis ir Maironio pastangas tęsti istorinės Lietuvos kultūrinę tradiciją. Naujomis įžvalgomis išsiskiria knygos skyrius „Ten, kur Nemunas banguoja“ apie romantinės tradicijos įtakotą Maironio poetinį kraštovaizdį. Autorė atskleidžia, kaip kurdamas Lietuvos kraštovaizdžius, jis stengėsi per tam tikrus vaizdinius konsoliduoti Lietuvos žmones, suvienyti ne tik atskirų regionų, bet ir skirtingų luomų atstovus. Poetas troško matyti pilną socialinę struktūrą turinčią lietuvių tautą su sava, lietuviškai kalbančia ir lietuvių etninei kultūrai įsipareigojusia bajorija, nes tik taip buvo įmanoma užtikrinti istorinės Lietuvos kultūrinės tradicijos perimamumą. Maironio turimą tautos ir jos kultūros viziją atspindi ir jo požiūris į Lietuvos istoriją: poetas joje pirmiausia ieškojo lietuvių tautinės bendrijos tąsos ir gyvybingumo įrodymų bei išryškino lietuvių tautos lygiavertiškumą lenkų tautos atžvilgiu. Tuo remiasi ir Maironio pasitikėjimas lietuvių kalbinės kūrybos galimybėmis, pagrindžiantis jo poezijos pasaulėžiūrą ir „motyvuojantis jo istorinės Lietuvos kultūrinės plėtotės viziją, santykį su lenkų kultūra – kaip „lygaus su lygiu“ (p. 178).

Dėmesį patraukia ir skyriuje „Bet kur pats poeta“ pateikta analizė, atskleidžianti, kaip Maironio poezijos jausmingas stilius, paveldėtas iš bajoriškosios kultūros, „papildo liaudiškąjį modernios demokratiškos kultūros pradą“ (p. 218). Anot autorės, taip poetas stengėsi išvesti lietuvių literatūrą iš siauro „socialinio-kalbinio geto, sukurti pilnos stilistinės struktūros individo saviraiškos modelį poezijoje, tos saviraiškos formų repertuarą“ (p. 219). Ne mažiau įdomūs ir šiame skyriuje tilpę samprotavimai apie poeto savo kūrybinio vaidmens suvokimą bei mėginimus „įrašyti“ savo vardą į Kauno miesto mitologinį pasakojimą.

Knygoje Speičytė argumentuotai parodo, kad Maironis kaip kūrėjas formavosi stipriai veikiamas istorinės Lietuvos literatūros pasaulėžiūrinių ir poetinių modelių traukos. Keičiantis istorinei, visuomeninei ir kultūrinei Lietuvos situacijai, jis pamažu nusigręžė nuo ankstesnei jo kūrybai svarbių tikrovės interpretavimo modelių. Autorė pastebi, kad šis nutolimas poetui buvo pragaištingas, kadangi su šiais modeliais buvo prarastos ir pagrindinės jo kūrybos atramos, „be kurių, lietuvių literatūrinei tradicijai pasukus nauja linkme, jis savo kūrybinėje biografijoje po jaunystės polėkio „antrojo kvėpavimo“, deja, neįgavo“ (p. 211).

Verti dėmesio yra ir knygos pabaigos skyriuje pateikti svarstymai apie Maironio pastangas nelikti su savo kūryba „anapus ribos“ – XIX–XX a. sandūros tautinio atgimimo epochos kontekste. Reaguodamas į kintančią literatūrinę situaciją, poetas artino savo tekstus prie tobulėjančios literatūrinės kalbos, išbraukdamas nuorodas į konkrečius asmenis ir aplinkybes. Tačiau šie taisymai, siekiant perkelti savo tekstus „šiapus ribos“, nedavė trokštamų vaisių: su Maironio poezija užaugusi karta – Putinas, Tumas, Šatrijos Ragana, susigyvenusi su ankstesnėmis jos formomis, priėmė redagavimus kritiškai, laikydama juos kūrybos gadinimu. Turėdami galvoje anksčiau aptartą Maironio kūrybos recepciją tarpukariu, galime pritarti autorei, kad nepaisant savo pastangų, amžininkų akyse jis vis tiek liko praėjusios epochos dainiumi.

Nors Speičytės monografija pateikia daug naujų, įdomių įžvalgų ir per lyginimus su romantikų kūryba išties pagilina ir išplečia Maironio kūrybos sampratą, vis dėlto tenka nurodyti ir keletą jos trūkumų. Vienas iš jų yra susijęs su autorės noru praplėsti teorinius tyrimo kontekstus. Įgyvendinama šį tikslą, Speičytė remiasi išties įspūdinga užsienio tyrinėtojų plejada: Michailu Bachtinu, George‘u Steineriu, Walteriu Benjaminu, Pauliu Ricoeuru, Stephenu Greenblattu, Wolfgangu Iseriu, Jurijumi Lotmanu, Cliffordu Geertzu, Richardu Terdimanu, Jeanu Franзois Lyotardu, Charlesu Tayloru ir kitais, tuo akivaizdžiai demonstruodama savo nusimanymą tiek senesniuose, tiek naujausiuose tyrimuose, apimančiuose semiotikos, struktūralizmo, postmodernizmo, naujojo istorizmo, istorinės hermeneutikos, vertimo teorijos, literatūros antropologijos ir filosofijos sritis. Tyrimo daugiadiscipliniškumas neabejotinai yra jo privalumas, tačiau lygiagrečiai arba pramaišiui taikomos skirtingos teorijos ir jų terminologijos sukelia nemažą painiavą, žadindamos abejonę, ar kai kuriais atvejais nevertėtų pasirinkti vieną, labiausiai tinkančią teoriją su jos terminais vietoj kelių panašių? Ši problema išryškėja jau įvade, pasižyminčiame ypatingu painumu, kur kalbant apie Maironio santykį su istorinės Lietuvos literatūra, žadama imtis ir rezonuojančių balsų polifonijos, ir vidinio vertimo, ir tradicijos sąryšingumo tyrimų, iš esmės turint galvoje tradicijos poveikį poetui ir poeto tradicijai.

Kitas knygos trūkumas yra netiksliai vartojami terminai ir jų vienovės nesilaikymas: „bendruomeninė tapatybė“ ir „kolektyvinė tapatybė“, „istorinė atmintis“ ir „kolektyvinė atmintis“. Sunkumų skaitytojui čia kelia ir tai, kad terminai dažniausiai nėra paaiškinami arba paaiškinami miglotai, pavyzdžiui:

istorinė atmintis – praeities įvykiai, jų dalyviai ir siužetai, „susigėrę“ į dabarties gyvenimo aplinką ir stilių – tampa tąja „kultūrine prieiga“ prie geografinių vardų, kuriančia tėvynės kaip namų pojūtį, svarbų tautinės tapatybės formavimuisi. (p. 54)

Šiame paaiškinime išties galima atpažinti nemaža istorinės atminties elementų, tačiau tik su sąlyga, kad anksčiau yra tekę susidurti su aiškiau suformuluotais šios atminties apibrėžimais. Vis dėlto, toje pačioje pastraipoje aptikus sinonimiškai vartojamus „istorinės atminties“ ir „kolektyvinės atminties“ terminus, kyla klausimas, ar autorė suvokia, ką jie reiškia, ir ką ji iš tiesų turi galvoje juos vartodama. Dar viena autorės mėgiama netiksli sąvoka yra „aukštuomenė“, vartojama dažniausiai turint galvoje ne didikus, o tiesiog bajoriją. Tokie pavyzdžiai iškelia būtinybę literatūrologams neapsiriboti literatūra ir naujausiomis teorijomis, bet patyrinėti ir aprašomojo laikotarpio istoriografiją, kuri tikrai padės išvengti panašių klaidų.

Greta istoriografijos knygos autorei būtų buvę itin naudinga pasigilinti ir į kolektyvinės atminties teoriją, kurios ji daugiausia semiasi iš savo minimos Jurgos Jonutytės knygos Tradicijos sąvokos kaita (2011). Gilesnis šios teorijos išmanymas būtų ne tik praplėtęs Maironio kūrybos interpretavimo galimybes, bet ir apsaugojęs nuo absurdiškų svarstymų apie poetiškumą kaip savitą lietuvių istorijos kokybę (p. 33), praeities laiko estetinį potencialą ar poeziją, „iškoštą“ iš istorijos (p. 92). Jeigu Speičytė būtų atidžiau perskaičiusi savo knygoje minimą Dariaus Barono ir Dangiro Mačiulio monografiją Pilėnai ir Margiris: Istorija ir legenda (2011), tikrai nebūtų parašiusi, kad Maironio vengimas iš Pilėnų legendą perduodančios tradicijos perimti kai kuriuos elementus „rodo jo saiko bei stiliaus pojūtį“ (p. 88). Juk poetiškumas ir estetika tautos istoriją mitologizuojančiuose pasakojimuose visuomet atliko antrinį, pagalbinį vaidmenį, tuo tarpu svarbiausia čia buvo vertybinių nuostatų, idėjų ir elgsenos pavyzdžių perdavimas.

Didelių abejonių kelia ir baigiamajame skyriuje autorės pateiktas teiginys apie savo knygoje „iš XIX amžiaus perspektyvos skaitomą Maironio kūrybą“ (p. 243). Kad ir kaip norėtume pažvelgti „iš vidaus“ į kurią nors epochą, į ją mes vis tiek žiūrėsime iš XXI a. perspektyvos, sąlygojami savo epochos kolektyvinės atminties rėmų, per dabartinių idėjų ir vertybių prizmę, veikiami savojo meto grožio ir gėrio sampratų.

Tačiau bene didžiausias šios monografijos trūkumas yra jos teksto „klampumas“ (sąlyginiu aiškumu išsiskiria tik skyrelis „Ten, kur Nemunas banguoja“), itin apsunkinantis skaitymą ir suvokimą. Dėl šio „klampumo“ galėtume kaltinti ir nemaža painumo įnešantį autorės stengimąsi lygiagrečiai taikyti skirtingas teorijas ir jų terminologiją, ir netiksliai vartojamus terminus, tačiau pagrindinė teksto neaiškumo priežastis yra mig­lotas formulavimas, pasiklystant vartojamose sąvokose ir kartu visiškai supainiojant skaitytoją, mėginantį suvokti, kas čia norima pasakyti:

Tautinio intereso vertė, iškelta Apsakymuose, leido susitaikyti su „pagoniškąja“ lietuvybe kaip vidiniu kitu. Tačiau Maironio epochos amžininkai susidūrė su kita problema – tautinis interesas, kildinamas iš etninės bendrijos, sukūrė modernaus tautinio sąmoningumo vidinį kitą, apibrėžiamą „svetimos“ kalbos ir kultūros kriterijais. (p. 51)

Beje, pastebėtina, kad Speičytės kalba nėra sausa, bet graži, vietomis net poetiška, tačiau kartkartėmis iš pirmo žvilgsnio dailios formuluotės tiesiog neturi loginės prasmės, kaip antai: „Toks pasaulis atsiveria iš savo kūrybinių galimybių nuojautos“ (p. 65). Stengiantis įsigilinti į panašius sakinius ar į žymiai sudėtingesnes minčių konstrukcijas, galima tik su ilgesiu prisiminti ankstesnių Maironio tyrinėtojų – Tumo, Putino, Zaborskaitės ar Venclovos tekstų nuostabų aiškumą ir skaidrumą, norom nenorom keliantį klausimą: ar iš tiesų teorinis darbo modernumas būtinai turi reikšti jo nepaskaitomumą? O gal kaip tik šis aiškumo trūkumas reiškia tai, kad autorė nepakankamai gerai įsigilino į aprašomus dalykus ir iki galo nežino, ką būtent norėtų pasakyti?

Baigdami galime patikinti, kad ieškantis to paties kito Maironio skaitytojas Brigitos Speičytės knygoje tik­rai ras įdomių ir vertingų dalykų, praplečiančių, bet ne apverčiančių ligtolinę jo kūrybos sampratą, tačiau tam jis turi apsiginkluoti šios knygos skaitymui būtina kantrybe, kurios prisireiks jau pirmuose įvado puslapiuose, mėginant brautis per sudėtingų formulavimų ir terminų raizgynus bei miglas.

¹   Tomas Venclova, „Laimei, Maironis“, in: Tomas Venclova, Vilties formos: Eseistika ir publicistika, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992, p. 287.

²   Juozas Tumas, Lietuvių literatūros paskaitos: Jonas Mačiulis-Maironis, Kaunas–Marijampolė: Dirva, 1924, p. 78.

³   Vincas Mykolaitis-Putinas, Naujoji lietuvių literatūra, t. 1, Kau­nas: Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1936, p. 238.

⁴   Vincas Mykolaitis-Putinas, „Visuomeninis Maironio kūrybos pagrindas (1932)“, in: Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai: Estetika, sudarė Irena Kostkevičiūtė, (ser. Iš Lietuvos filosofijos palikimo), Vilnius: Mintis, 1989, p. 250.

⁵   Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Maironio likimo paraštėje“, in: Maironis: Jo gimimo šimtmečiui paminėti, Brooklyn: Aidai, 1963, p. 9–10, 12–13.

⁶   „Maironi! Nors tavo siela žvaigždžių takus pažino ir ne vienam keleivių žemės nušvietė kelią, bet tave patį šios žemės kelionėje aš matau saulolaidos masinančioj šviesoj ir tariu, gerbdamas tavo vardą: Labąnakt, Maironi!“ (Paparonis, „Dėl Maironio poemos „Mūsų vargai“, in: Laisvė, 1920, Nr. 169, p. 4).

⁷   Faustas Kirša, „Maironis mano kartos akimis“, in: Maironis: Jo gimimo šimtmečiui paminėti, p. 87.

⁸   Antanas Vaičiulaitis, „Maironio sukakčiai atžymėti“, in: Maironis: Jo gimimo šimtmečiui paminėti, p. 5.

⁹   Alfonsas Nyka-Niliūnas, op. cit., p. 9–10, 16.

¹⁰ Vanda Zaborskaitė, Maironis, Vilnius: Vaga, 1987, p. 425.

¹¹ Ibid., p. 405.

¹² Tomas Venclova, op. cit., p. 286.

¹³ Vis dėlto išsilaisvinimas iš sovietinės cenzūros dar nereiškė vidinio išsilaisvinimo iš tautinių konvencijų varžtų, apie ką byloja reakcija į Artūro Tereškino bandymą Maironio poezijai pritaikyti lyčių teoriją. 1995 m. Metmenyse pasirodęs jo straipsnis „Tautos kūnas ir kūno tauta: keletas falologizmų apie Maironio poeziją“ (1995, Nr. 69, p. 9–25) buvo sutiktas su aršiu pasipiktinimu, beveik iš gnosticizmo pozicijų kaltinant jį dvasinių konstrukcijų sugrąžinimu į „biologinį patamsį“ ir transcendencijos atėmimu iš literatūros; žr. Viktorija Daujotytė, „Galima ir negalima literatūros istorija“, in: Lituanistika XXI amžiaus išvakarėse: tyrinėjimų prioritetai, metodai ir naujovės, atsakingasis redaktorius Albertas Zalatorius, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 15.

¹⁴ Čia paminėsime tik kelias dešimtame dešimtmetyje išleistas knygas, kuriose skiriama vietos Maironiui: Vytautas Kavolis, Epochų signatūros, Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1991; Marijus Jonaitis, Poetas ir visuomenė XIX–XX amžių sankirtose, Klaipėda: Eldija, 1994; Paulius Subačius, Lietuvių tapatybės kalvė, Vilnius: Aidai, 1998.

¹⁵ Prie bandymų naujai perskaityti šio poeto kūrybą tenka priskirti ir 2012 m. pasirodžiusią Algimanto Radzevičiaus studiją Taip niekas tavęs nemylės, kurioje Maironio poezija aptariama „netradiciniu tautinės kultūros ir literatūros istorinio proceso raidos aspektu“ (Algimantas Radzevičius, Taip niekas tavęs nemylės: 150-osioms Maironio gimimo metinėms, Kaunas: Aukuras, 2012, p. 112), suskirstant ją į preromantinę ir romantinę. Vis dėlto ši drąsių teiginių nestokojanti studija kelia daug abejonių jų pagrįstumu ir moksline verte.